Straipsniu siekiama iš naujo perskaityti ir aktuali­zuoti André Maurois kūrybą. Aptariamos šio rašy­tojo pažiūros ir įsitikinimai, visuomeninė pozicija, ryškinami jo prieštaringumai ir paradoksai. Šioje perspektyvoje Maurois iškyla kaip savo amžiaus liu­dytojas ir kaip aktyvus pilietis. Tokiu būdu jo kūryba susiejama su XVII a. rašytojų moralistų įsteigta ir vėlesniais laikais plėtota tradicija. Maurois kūrinių pasakotojai ir veikėjai – tai gyvenimo stebėtojai, mąstantys apie laikui nepavaldžią žmogaus esmę ir neįkyriai siūlantys išeitis iš susiklosčiusių nepalan­kių situacijų. Žmogaus valia ir siekis pačiam kurti savo likimą, asmeninės ir visuomeninės pareigos suvokimas yra tos XX a. „garbingo žmogaus“ sa­vybės, leidžiančios fikciniams personažams siekti laimės.