Straipsnyje analizuojama L. Petruševskajos apysaka “Savas ratas”. Išskiriamos būdingos ir tolimesnei rašytojo kūrybai tokios stiliaus dominantės: intriguojantis antraštės ir turinio sąryšys, realybės ir jos vaizdinio neatitikimas, žiedinė kompozicija, atviras finalas, mitologinis kontekstas, archaikos ir nūdienos koreliacija, rutinos viešpatavimas, vaiko kultas, matriarchato principu organizuotos grupės seksualumas, leksinis talpumas ir daugiareikšmiškumas, artumas detektyviniam žanrui, skaitytojo įrašymas į suvokimo procesą, perkelimas iš periferijos į centrą, sumanymo realizavimas ne tik semantiniu, bet ir sintaksiniu lygmeniu, socialinės ir politinės analizės aštrumas, ištisinis pasisakymo monologizavimas, egzistencinė perspektyva, vulgarumą su magija sumaišantis originalus kičas, autoriaus sentencijos, humoras.